Konstitucinis Teismas šios dienos nutarimu pripažino, kad Darbo kodekso (toliau – DK) 217 straipsnio 3 dalis (2017 m. birželio 6 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijai.
Pareiškėjas Lietuvos Aukščiausiasis Teismas į Konstitucinį Teismą kreipėsi sustabdęs civilinę bylą, kurioje sprendžiama dėl nuostolių – bylinėjimosi išlaidų, patirtų ikiteisminiame darbo ginčų nagrinėjimo procese, atlyginimo priteisimo.
Pareiškėjas prašė ištirti, ar Konstitucijos 30 straipsniui, 109 straipsnio 1 daliai, konstituciniams teisinės valstybės, teisingumo principams neprieštarauja DK 217 straipsnio 3 dalis (2017 m. birželio 6 d. redakcija).
Pareiškėjo teigimu, pagal DK 217 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą teisinį reguliavimą, nesuteikus teismui teisės atsižvelgiant į individualias bylos aplinkybes (patirtų išlaidų pagrįstumą ir būtinumą, šalies sąžiningumą ir kt.) priteisti darbo ginčą laimėjusiai šaliai jos darbo ginčų komisijoje turėtas išlaidas (pvz., advokato pagalbos išlaidas), kyla abejonių dėl šios nuostatos atitikties Konstitucijos 30 straipsniui, 109 straipsnio 1 daliai, konstituciniams teisinės valstybės, teisingumo principams, pagal kuriuos, pareiškėjo manymu, asmeniui padaryta žala, įskaitant procesinio pobūdžio nuostolius, susijusius su pažeistos teisės gynimu, turėtų būti teisingai atlyginta.
Spręsdamas dėl ginčyto teisinio reguliavimo atitikties Konstitucijos 30 straipsniui, 109 straipsnio 1 daliai, konstituciniams teisinės valstybės, teisingumo principams, Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad, pagal Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalį, asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą, o pagal jos 109 straipsnio 1 dalį, teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai. Pagal Konstituciją, asmens teisės turi būti ginamos ne formaliai, o realiai ir veiksmingai, taigi iš Konstitucijos, be kita ko, jos 30 straipsnio 1 dalies, konstitucinių teisinės valstybės, teisingumo principų, kyla įstatymų leidėjo pareiga nustatyti tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį asmens teisė ginti savo teises ar laisves teisme būtų įgyvendinama realiai ir veiksmingai, numatant būtinų ir pagrįstų išlaidų šiai teisei įgyvendinti atlyginimą. Iš Konstitucijos, be kita ko, jos 30 straipsnio 1 dalies, kylanti asmens, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, konstitucinė apsauga, apimanti būtinų ir pagrįstų bylinėjimosi išlaidų, patirtų teismo procese, kompensavimą, neapima ikiteisminės ginčų nagrinėjimo stadijos, kai ginčas sprendžiamas valstybės biudžeto lėšomis finansuojamoje institucijoje ir ginčo šalių patirtos išlaidos nėra būtinos. Todėl įstatymų leidėjas, pasinaudodamas savo diskrecija nustatyti specialią ikiteisminę ginčų nagrinėjimo tvarką, atsižvelgdamas į ikiteisminiu ginčų sprendimu siekiamus tikslus, gali nustatyti kreipimosi į ikiteismines ginčų institucijas sąlygas, be kita ko, numatyti, kaip ir kokiu mastu atlyginamos tokiu būdu sprendžiant ginčus patiriamos išlaidos.
Konstitucinis Teismas taip pat pažymėjo, kad, pagal Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalį, aiškinamą kartu su šio straipsnio 2 dalimi, neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo priteisimas yra vienas iš pažeistų teisių ar laisvių gynimo teisme būdų. Taigi Konstitucijoje garantuojama asmens teisė į neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimą apima, be kita ko, ir išlaidų, patirtų dar prieš kreipiantis į teismą, atlyginimą tais atvejais, kai šios išlaidos kyla iš neteisėtų veiksmų.
Šioje konstitucinės justicijos byloje ginčytoje DK 217 straipsnio 3 dalyje reguliuojami bylinėjimosi išlaidų paskirstymo santykiai sprendžiant darbo ginčus darbo ginčų komisijoje, kai ginčas sprendžiamas valstybės biudžeto lėšomis finansuojamoje institucijoje, kurioje ginčo šalių patiriamos išlaidos nėra būtinos.
Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad tokiu teisiniu reguliavimu, pagal kurį darbo ginčų komisijoje darbo ginčai dėl teisės nagrinėjami nemokamai ir ginčo šalių patirtos bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos, ne tik palengvinamas ir pagreitinamas darbo ginčų nagrinėjimo procesas, darbo ginčų komisijai neturint spręsti dėl ginčo šalių patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, bet ir, ginčą inicijavusiai šaliai nepatiriant rizikos finansiškai nukentėti dėl ginčo iškėlimo nepalankios bylos baigties atveju, paprastai silpnesnė ekonominiu ir socialiniu požiūriu darbo ginčų šalis – darbuotojai skatinami aktyviau ginti savo pažeistas teises, išvengiama situacijų, kai finansinė rizika – galimas kitos ginčo šalies patirtų išlaidų atlyginimo kompensavimo priteisimas – atgraso darbuotojus nuo savo pažeistų teisių gynimo ir daro darbo ginčų nagrinėjimą nepatrauklų. Taigi ginčytas teisinis reguliavimas darbo ginčų nagrinėjimą daro prieinamesnį. Priešingu atveju, t. y. numačius darbo ginčų komisijoje patirtų bylinėjimosi išlaidų paskirstymą darbo ginčo šalims, nebūtų galima pasiekti vieno iš tokia darbo ginčų sprendimo tvarka siekiamų tikslų – sudaryti erdvę darbuotojui ir darbdaviui išspręsti darbo ginčą (susitarti) nepatiriant finansinių praradimų. Nors darbo ginčo šalys gali patirti papildomų išlaidų, pvz., advokatų paslaugoms apmokėti, tačiau jos nėra būtinos, o tokių išlaidų rizika darbo ginčo šalims tampa lengviau valdoma – kiekviena šalis nuo pat pradžių žino, kad ji visada patirs tik tas išlaidas, kurias pati pasirinks patirti, ir ne daugiau.
Taigi, Konstitucinis Teismas konstatavo, kad įstatymų leidėjas, ginčytu DK 217 straipsnio 3 dalyje įtvirtintu teisiniu reguliavimu siekdamas apsaugoti paprastai silpnesnės ekonominiu ir socialiniu požiūriu darbo ginčų šalies – darbuotojų – interesus, paskatinti juos aktyviau ginti savo pažeistas teises ir taip padaryti darbo ginčų nagrinėjimą prieinamesnį, darbo ginčų sprendimo procesą specialioje darbo ginčų sprendimo institucijoje – darbo ginčų komisijoje – sureguliavęs taip, kad joje patirtos nebūtinos išlaidos nėra atlyginamos, nepažeidė iš Konstitucijos 30 straipsnio 1, 2 dalių, 109 straipsnio 1 dalies, konstitucinių teisinės valstybės, teisingumo principų kylančių reikalavimų.
Visą prašymo tekstą galima rasti Konstitucinio Teismo svetainėje, žr. https://lrkt.lt/lt/teismo-aktai/paieska/135/ta3179/content.